Ištikus keturiasdešimtmečiui dalį savo gyvenimo veiklos pasukau odos kryptimi. Kažkur giliai kirbėjo noras siūti rankines. Ir vieną dieną nušvito suvokimas – kada jei ne dabar. Ir va. Į naują savo CV, jau galiu įrašyti 16 skirtingų ir vienetinių rankinių su ryškiais pamušalais, vidinėmis kišenėmis, užtrauktukais, pakietintais dugnais. Kiekvienas jų augino patirtį, ir sparnus, ir išvadas – kad kampu įsiūtas užtrauktukas greičiau susidėvi, kad stora rankena – nepatogi, kad darbo klaidų ant odos nepaslėpsi, kad rankinės gamyba yra architektūra.
Šalia rankinių radosi suvenyrai – nedūžtantys, praktiški, odiniai, kad prisiminimai greitai nesudiltų, kad net raktų pakabukas turėtų prasmę.
Sunkiausia buvo įsivardinti, tegul ši veikla bus mano kelias, kitaip tariant – linija, odos linija.
